Polivinilchloridas, anglų kalba vadinamas PVC (Polivinilchloridas), yra vinilchlorido monomero (VCM) iniciatorius peroksiduose, azo junginiuose ir kituose iniciatoriuose; arba laisvųjų radikalų polimerizacijos mechanizmu veikiant šviesos ir šilumos polimerizuotam polimerui. Vinilchlorido homopolimerai ir vinilchlorido kopolimerai bendrai vadinami vinilchlorido dervomis. PVC yra balti milteliai, turintys amorfinę struktūrą, išsišakojimo laipsnis yra mažas, santykinis tankis yra apie 1,4, stiklų perėjimo temperatūra yra 77 ~ 90 °C, ir jis pradeda skilti maždaug 170 °C temperatūroje, o stabilumas šviesai ir karščiui yra prastas. Veikiant saulės spinduliams, jis suirs, kad susidarytų vandenilio chloridas, kuris toliau autokatalizuos skilimą, sukeldamas spalvos pasikeitimą ir greitą fizinių bei mechaninių savybių sumažėjimą. Praktiniais tikslais reikia pridėti stabilizatorių, kad būtų pagerintas šilumos ir šviesos stabilumas. Pramoniniu būdu pagaminto PVC molekulinė masė paprastai yra nuo 50 000 iki 110 000, su dideliu polidispersiškumu, o molekulinė masė didėja sumažėjus polimerizacijos temperatūrai; nėra fiksuotos lydymosi temperatūros, ji pradeda minkštėti esant 80-85 °C temperatūrai ir tampa viskoelastinė esant 130 °C , 160 ~ 180 °C pradėjo virsti klampia srauto būsena; geros mechaninės savybės, tempiamasis stipris apie 60MPa, smūgio stipris 5 ~ 10kJ/m2; puikios dielektrinės savybės.